Gordon Matta-Clark galėjo parašyti vadovėlį visiems, manantiems, kad kūryba tai griovimas. pats studijavo architektūrą, bet niekada neprojektavo, o veikiau chirurgiškai mėsinėjo pastatus, savo veiklą vadindamas „anarchitecture“, tokiu puikiu architektūros + anarchijos duetu.kažkas panašaus, jei išmokai būti stalium, bet sukapoji kėdes, jei studijavai bibliotekininkystę, bet degini skaityklas arba mokeisi maisto dizaino, bet suvalgei visą sukurtą šedevrą taip niekad niekam jo neparodęs. štai 1974-ais matta-clark Niagara Falls mieste, kurio pavadinimas tada labiau nurodė ne į krioklius, o į kai kurių miesto zonų griuvimą, praleido 120 valandų tam, kad apleisto namo fasadą padalintų į devynias lygias dalis, aštuonias jų išgabentų, o centrinį stačiakampį paliktų kyboti. Jį, kaip ir visą likusį namo karkasą, po valandos suknežino buldozeris.paryžiuj šitas anarchistas namo viduj pragręžė kūgio formos skylę, išeinančią pro pat daugiaaukščio stogą, sukurdamas praūžusio tornado vaizdą – taip siekė atkreipti dėmesį į gentrifikacijos problemą istoriniame rajone, kur dabar pastatytas pompidou centras.mano mėgstamiausias The Splitting – į dvi dalis perpjautas namas, kuris po invazijos, nepatikėsi, bet irgi buvo nugriautas. psichoterapeutas fromme‘as tikriausiai konstatuotų, jog tokia veikla, nuolat linkstanti prie to, kas negyva ir mechaniška, galėtų būti pavadinta <architektūrine> nekrofilija. visgi kitam gyvenime norėčiau pabust kaip matta-clark, kuris su pastatais sugebėjo sušokt jų gyvenimo šokį.na žinai, tą akyse praskrendantį momentą, kai pavyzdžiui besisūpuodamas ant kėdės kiek per daug atsiloši ir galvoji, kad jau paskutinioji, tai gal taip ir pastatai prieš griūdami spėjo pamatyt clark veidą su drūžba rankose
Comments