Rytą, kai Kaunas buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, atsibudau į nuo šios žinios susprogusį internetą - komandai ir miestui plūdo sveikinimai, ovacijos, pasididžiavimo jausmas. Buvimas šio sąrašo dalimi yra traktuojamas kaip objektyvus vertės įrodymas, Kiek bet kas pasaulyje gali būti objektyvu, žinoma. Gauta nominacija yra galutinis žingsnis nuo tada, kai atsiranda tvirtesnė idėja, jog tai, ką turime lokaliai, gali būti aktualu ir globaliame lygmenyje, yra politinės valios, finansavimo ir žmonių, gebančių rengti nominacinę bylą. Kauno atveju šis procesas truko daugiau nei šešerius metus.
Objekto įtraukimas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą turi tris etapus. Valstybė „suinventorizuoja“ savo turimas svarbiausias paveldo vertybes šalies viduje, kurios yra tinkamos siūlyti į Pasaulio paveldo sąrašą – tai vadinama preliminariuoju sąrašu. Iš šio sąrašo išsirenkamas objektas Nominacinei bylai teikti, kuri rengiama su Pasaulio paveldo centro pagalba. Nominacinė byla įvertinama ICOMOS atstovų, kurie pateikia rekomendacijas Pasaulio paveldo komitetui, susirenkančiam kartą per metus nuspręsti, kuriuos iš pateiktų objektų įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą. Objektas turi atitikti bent vieną iš dešimties nustatytų kriterijų, liudijančių išskirtinę visuotinę vertę, ir vientisumo bei autentiškumo kriterijus. Nominacijai atitikus reikalavimus, objektas yra įtraukiamas į Sąrašą.
Kiekvieną sąrašą galima suskirstyti į dar smulkesnį. Pagal datavimą Kaunas atsidūrė šiuo metu jauniausioje ir mažiausioje - XX amžiaus paveldo, kategorijoje, o pagal paveldo tipą mažiausioje apskritai - XX amžiaus modernistinių miestų skiltyje. Tad su kokia kompanija susitiko Kauno miestas?
Sąraše turime šešis urbanistinius objektus: Brazilijos sostinė Brazilija, Tel Avivo Baltasis miestas Izraelyje, Havras Prancūzijoje, šeši modernistiniai rajonai Berlyne, Čandigaras Indijoje ir Eritrėjos sostinė Asmara. Objektų statybos buvo įgyvendintos XX a. ir seka modernizmo architektūros ir urbanistikos postulatais, visgi dėl geografinių, socialinių aplinkybių turi ir daug skirtumų. Kaip teigia vokiečių meno istorikas Peter Gossel, modernizmo skirtumai yra daug nuostabesni negu panašumai, nes nurodo į atskirą pastatą jo kontekste, naudotojus, atsiradimo aplinkybes, o panašumai tik į kategorijas, kurios buvo sukurtos architektūros istorikų [1]. Įdomu, kokie šių objektų išskirtiniai vertės bruožai? Kituose įrašuose ieškosiu jų „sėkmės istorijų“ ir kartu panagrinėsiu, koks pasakojimas buvo pasirinktas ar konstruojamas reprezentuoti miestą lokaliame ir globaliame lygmenyse. Į miestą žvelgiu kaip į pasakojimą, tad tiek objektų apsauga, tiek likvidvimas ar keitimas pateikia skirtingas prieigas. Visgi koncentruojuosi į pasakojimų tęsinius – tai, ką buvo nuspręsta saugoti.
[1] DONNACHIE, Ian. World Heritage, in: Understanding the politics of heritage, ed. Rodney Harrsion, 2010, Niujorkas.
Comments