Galvodama apie praeitus metus negalėjau nuvyti minties, kad viena emocijų, vis pagaudavusių į savo gniaužtus, buvo pavydas. Daugiausia pavydėjau joms - kitoms. Toms, kurias po gimdymo užplūdo neregėtos meilės banga. Kurios nebijojo nakties meto. Kurių tėvai, draugai ar seneliai gyveno kitoj gatvėj, bet ne kitam mieste. Toms, kurios sugebėjo valdyti pyktį, ašaras ir praėjusio gyvenimo ilgesį. Dar truputį pavydėjau toms kitoms, kurios iškart po gimdymo prarado priaugtą svorį, nu žinai, savaime ten. Bet ir toms, kurios nepaisė to septinto koldūno pakelio per savaitę. Kurių vaikas gulėjo vežimėly. Kurios pačios gulėjo lovoj be įsipareigojimų bėgti. Pavydėjau sukūrusioms verslus ar su vaiku ant rankų rašančioms knygas. Ir toms, kurios metė visus darbus ir vietoj produktyvumo penktąkart žiūrėjo the office. Dar šiek tiek toms, kurioms nereikėjo punktuoti krūties dvidešimt kartų ir dar kartelį išgirsti prielaidą, kad mano krūtis, priplūdusi pieno ir maitinanti mano vaiką, gali būti namais ir kažkam piktybinio.
Šitoje teksto dalyje lyg ir turėtų sekti pozityvus posūkis, kaip išmokau nebepavydėti ir patirti savo pačios gyvenimo pilnatvę. Realybė kiek kitokia, nes pavydas integralus gyvenime - tik visada reikia patyrinėti kas už jo slepiasi. Juk panašiai ir su pykčiu, dar viena antrine emocija. Neseniai skaičiau, kad už kiekvieno pikto žmogaus yra vaikas, kuris tinkamu metu nebuvo apkabintas arba suprastas. Panašiai man kalba ir pavydas, įžūliai grūmodamas ir spygaudamas dėmesio. Nes iš tikrųjų kitoms pavydžiu ne to prarasto pogimdyminio svorio, bet geros savijautos, kurią asocijuoju su tuo. Pavydžiu ne "kaimo", esančio kitoj gatvėj, bet dažniau gyvo, o ne virtualaus bendravimo. Ir pavydžiu ne staigios meilės bangos, o savo gebėjimo suprasti tai, kad man priimti kardinalius pokyčius prireikia daugiau laiko ir apgalvojimo, bet tai nekoreliuoja su meilės kiekiu. Tai gal visgi pozityvioji dalis ir yra čia - pavydas gali veikti kaip dar vienas vidinis kompasas, kviečiantis pažiūrėti į tas savo dalis,
kurios gali išgąsdinti, nuliūdinti, apie kurias verčiau norisi patylėti.
Dar pamiršau paminėti, kad pavydžiu pačiai sau - kad turiu visko tiek, kiek reikia, tiek, kiek užtenka, tiek, kiek palaiko, kiek myli, kiek prisimena.
P.S. šitame pavydo eksperimente nenukentėjo nė viena ta kita. visoms jos linkėjau gero ir žavėjausi.
P.S.2 nuotraukos neasociatyvinės - jose tikrai pavydėjau sau, kad gyvenu su tokiu puiku fotografu.
Comments